Truputis karate istorijos

Istorija kaip mokslas, aprašantis žmonijos veiklą,  yra labai ideologizuota socialinių mokslų  šaka. Kalbant apie karate istoriją nesunku pastebėti daugelį neatitikimų lyginant skirtingų autorių darbus. Neatitikimai  dažniausiai atsirasdavo siekiant legitimizuoti vieną  ar kitą karate meistrą ar organizaciją. Apibendrinant galima pasakyti, kad katare istorijų yra tiek, kiek atskirų karate mokyklų. Taigi labai daug. Kita problema yra ir ta, kad trūksta rašytinių istorinių šaltinių, ypač iš ankstyviausiojo šio kovos meno formavimosi etapo. Katrate kovos meno žinios dažniausiai buvo tiesiog perduodamos iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Nepaisant to,  pabandysime iš turimų istorinių šaltinių rekonstruoti karate meno istoriją, meno praktikuojamo ir W.S.I. Poland organizacijoje. Tai ne mokslinis straipsnis, o tik bandymas bent truputį apibrėžti, kaip vystėsi karate.

Organizacija 

Okinavos atšaka ( chronologiškai pirmesnė karate mokykla - Bodiharmos mokykla, tada Okinava)

Karate gimtinė- Okinava- sala, esanti Japonijos ir Kinijos prekybos kelių sankirtoje, Ryu-Kyu-Okinava salų archipelage. Okinavos saloje kempo ( kovos menų sistema) buvo praktikuojama jau Sung dinastijos laikais. X amžiuje į Shuri miestą atvyko pirmasis  kempo mokytojas, kuris sukūrė savo mokyklą, vėliau pavadintą  Ryu-Kyu kempo .

Kai į Okinavą pradėtos rengti baudžiamosios Shimazu karinės grupuotės ekspedicijos (salą ima puldinėti japonai), salos gyventojų tarpe  išaugo susidomėjimas kovos menais, nes reikėjo apsiginti. Tuo laikotarpiu salos gyventojams buvo uždrausta gintis nuo užpuolikų peiliais ir kirviais. Pasak legendos kaimuose, centrinėse kaimo aikštėse  peilis ir kirvis, pririšti grandine prie stulpo buvo laikomi kaip šio draudimo simboliai. Salos gyventojų tarpe ėmė formuotis keletas kovos menų: Te, Kobu-jutsu. Kovoje buvo naudojami ūkio padargai (t.y. grėbliai, šakės, spragilai). Taip atsirado nančiakai, san-sentsu-kon  (trijų dalių spragilas), sai (įrankis ryžių sodinimui), tonfa (ryžių malimo pagalys), bo (lazda), kama (pjautuvas).

Organizacija 

Bodhiharma

Apie 3000 pr. Kr  Indijoje atsirado Kempo kovos menas.  Tai buvo vienas iš labiausiai į Karate panašių kovos menų. Vienas iš geriausių kempo meistrų buvo princas (kunigaikštis) Botama, kuris šiuo menu kaip ir budizmu užsiėmė visą savo gyvenimą. Kempo daugiausiai praktikavo  budistai, kurie siekė išmokti tobulinti save ir kartu apsiginti. Kai III a. indai į Kiniją atvežė naują religiją- budizmą- kartu atvežė ir pirmąsias kempo žinias.  Pirmiausia nauja religija išplito diduomenės tarpe, vėliau ir liaudyje, tai vyko maždaug nuo IV iki VII amžiaus. Svarbiausias budizmo platintojas Kinijoje buvo Bodhidharma (Kinijoje vadintas – Tamo arba Damo, Japonijoje- Darumi Taiši), kuris maždaug 525 metais atvyko iš Indijos į Kiniją su tikslu mokyti naujos budizmo šakos- Zen. Su šiuo asmeniu siejamas ir kovos meno atsiradimas. Nepavykus savo mokymo skleisti karaliaus rūmuose, Bodhiharma su grupe savo pasekėjų 495 m. Huran provincijoje įkūrė savo vienuolyną- Šaolin (vert. jaunas miškas), japoniškai dar vadintą Šorinji. Zen [budistų] sekta ėmė  praktikuoti mokymą , kurio tikslas per meditaciją  siekti nirvanos- sielos nušvitimo.  Savo mokymą kaip susikaupti ir sustiprinti fizinę vienuolių būklę jis išdėstė savo knygoje I-chin-ching (Raumenų perkūrimo/transformacijos knyga) . Knygos tikslas - pasiekti harmoniją tarp sielos ir kūno, naudojat meditaciją ir fizines treniruotes.

Vėliau kempo pavadinimas daug kartų keitėsi. Pradžioje jis vadintas Nalo-jan, vėliau Aro-han, dar vėliau I-Jinsin. Šaolin vienuolyno vienuoliai išgarsėjo visoje Kinijoje kaip sugebantys kovoti iškart prieš kelis priešininkus.  To meto kempo treniruotės skyrėsi nuo dabartinių karate treniruočių. Jis buvo grindžiamas kata- paprastų judesių kombinacijomis. Kata vienuoliams buvo ne tik sportas, bet ir meditacijos forma.  Po daugelio metų  praktikos vienuoliai pasiekdavo tokį meistriškumo laipsnį, kad užpuolimo atveju jų kūnas jau automatiškai reaguodavo pagal kata stilių. Bodhiharma sakė, kad daugiau naudos gausi jei praktikuosi kempo be meditacijos, nei meditaciją be kempo.

Priesaika, filosofija, terminai

G.Funakoshi: „Karate-do veda į dvasios stiprybę tam, kad be jokio nerimo sutiktų viską, ką duoda gyvenimas. Protas, valia ir technika susivienija į karate-do”.

Karate – Japonijos savigynos menas, kuriame efektyviausiu keliu išnaudojamos žmogaus kūno fizinės ir dvasinės galimybes, panaudojant blokuojančias ir atakuojančias technikas bei jų kombinacijas. Išvertus iš japonų kalbos karate reiškia „tuščia ranka“. Įdomu tai, kad ilgą laiką žodis karate reiškė „kinietiška ranka“. Dėl geopolitinių bei ideologinių priežasčių karate pradininkas Gichin Funakoshi šiek tiek pakeitė hieroglifo „kara“ rašyseną, tačiau žodžio reikšmė pakito iš esmės. Pilnas pavadinimas – karate do – išvertus reiškia „tuščios rankos kelias“.

Karate istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o jos ištakos – Okinavoje išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje kurią įtakojo į Japoniją iš Kinijos bei Indijos atkeliavę kovos menai. Tradicinio karate pradininku laikomas Gichin Funakoshi (1869-1957). G.Funakoshi, išstudijavęs Okinavos kovos meno mokyklas ir stilius, sukūrė dabartinį karate. Jis surinko technikos elementus ir katas, juos peržiūrėjo, pakeitė, susistemino bei patobulino kovos veiksmus. G.Funakoshi ir jo pasekėjai sėkmingai išpopuliarino karate Japonijoje. Karate tapo mokymosi disciplina didžiuosiuose Tokijo, Osakos ir Kioto universitetuos, o 1940 m. įkūrus Japonijos karate-do asociaciją, jos nariais buvo 164 Universitetų klubai!

Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi sąjungininkų okupacija karate, kaip ir kitoms budo sporto šakoms, atnešė permainų. Kurį laiką amerikiečiai netgi buvo uždraudę užsiiminėti kovos menais, tačiau greitai, suprato, kad tai nėra reikalinga. Okupacijos metu JAV pasiekė pirmoji karate banga. Po karo karate išpopuliarėjo visame pasaulyje ir tapo šiuolaikiniu koviniu sportu. Pažymėtina, jog tuomet karate pradininkas G.Funakoshi apgailestavo, kad Japonijoje mokomas ir praktikuojamas karate nebėra toks, kokį jis paskleidęs iš pradžių.

Vienas pagrindinių tradicinio karate bruožų - mirtino smūgio principas, kai kova su priešininku baigiama vienintelės, tiksliai atliktos technikos pagalba. Tradicinio karate tikslas – ne kova dėl žūtbūtinės pergalės, o harmoningos asmenybės ugdymas, sujungiant fizines ir protines žmogaus galias. Pažymėtina, kad sporto šaka karate tapo tik XX amžiaus viduryje, po G.Funakoshi mirties. Neveltui sakoma, kad karate – ne tik sportas. Karate – tai gyvenimo būdas. 

Ateityje šioje rubrikoje pateiksime išsamesnių žinių apie karate do istoriją, principus, žymiausias mokyklas bei stilius, iškiliausias asmenybes ir t.t.

Klubo taisyklės

Dojo Kun taisyklės

Dojo Kun taisyklės lietuviškai

Katos, diržai

Bene pirmasis klausimas, kurį susipažinę vienas kitam užduoda jaunieji karatistai yra „o koks tavo diržas“? Žinoma, karate laipsnių sistema aktuali visiems, susidomėjusiems šiuo Rytų kovos menu. Taigi, pateikiame informaciją apie tradicinio karate do laipsnių sistemą.

Tik pradėjęs lankyti karate užsiėmimus sportininkas kimono apsijuosia baltu diržu. Tačiau iš tiesų jis dar neturi jokio karate laipsnio („kyu“). Išlaikęs pirmąjį egzaminą (9-tam kyu laipsniui) sportininkas toliau ryši savo baltąjį diržą. Išlaikius kvalifikacinį egzaminą 8-jam kyu laipsniui karate praktikuojantis sportininkas gauna pirmą spalvotą - geltonos spalvos diržą.

Lankant karate do treniruotes ir laikant kvalifikacinius egzaminus seka 7 kyu (oranžinis diržas), 6 kyu – (žalias diržas), 5 kyu (I mėlynas diržas), 4 kyu (II mėlynas diržas), 3 kyu (I rudas diržas), 2 kyu (II rudas diržas), 1 kyu (III rudas diržas). Sportininkas, gavęs pastarąjį laipsnį, jau yra pasiekęs aukštą meistriškumo lygį.

Intensyviai praktikuojant karate po 1 kyu seka 1 dan egzaminas, kurį išlaikęs sportininkas kimono apsijuosia juodos spalvos diržu. Dan laipsnių sistemoje minėti laipsniai skirtomi nuo 1 dan iki 10 dan. Kvalifikacinių egzaminų metu sportininkai privalo pademonstruoti egzaminų programoje numatytus kihon elementus (stovėsenų demonstravimas, perėjimai iš vienos stovėsenos į kitą, pagrindiniai smūgiai, blokai, užgriebimai, metimai ir jų kombinacijos), atlikti nurodytą kata (nustatytos tvarkos gynybos ir puolimo veiksmų įvairiomis kryptimis ir tam tikru ritmu seka), išlaikyti jėgos testą. Laikant aukštesnio kyu ir dan laipsnių egzaminus užduotys vis sunkėja: prisideda kumite (pusiau laisva, o vėliau ir laisva kova), makivaros testas (atliekant atakas į skydą) ir t.t.

Laikant pirmąjį egzaminą sportininką dažniausiai egzaminuoja jo treneris, o laikant aukštesnių kvalifikacinių laipsnių egzaminus– kelių karate meistrų komisija. Kandidatai į dan laipsnius privalo pademonstruoti itin gerus technikos įgūdžius, ištvermę bei gebėjimą susikoncentruoti. Kandidatai aukštesniam dan laipsniui privalo pademonstruoti savo sukurtas kata. Be to, tikrinamos ir teorinės egzaminuojamojo žinios.

Bendrieji terminai, sąvokos

Bugei - kovos menai;

Budo - kariniai įgūdžiai, kario kelias;

Bunkai - analizė, kata pritaikymas su partneriu;

Dachi - padėtis, stovėsena;

Dai – didelis;

Dan - meistro laipsnis (juodas diržas);

Do - kelias, mokymas, ieškojimas, įstatymas;

Dojo - treniruočių vieta, kurioje mokoma kovos meno;

Embusen - katos žingsnių diagrama;

Gi - karatekos kostiumas (kiekvienas karate instruktorius, mokinys privalo žinoti karate gi nešiojimo, sulankstymo, diržo užrišimo būdus bei tradicijas); Karate apranga susideda iš: Uwagi - švarko, Zubon - kelnių, Obi – diržo;

Honbo Dojo - centrinis dodžio;

Honze – tvirtas kovotojo charakteris;

Jiyu – laisvas;

Jyu-Ippon-Kumite - laisva vieno žingsnio kova;

Jyu-Kumite - laisva kova;

Kamae - kovinė stovėsena;

Kara – tuščias;

Karate-Do - tuščios rankos kelias;

Karateka - praktikuojantis karate, karatistas;

Kata - forma, formalūs pratimai, kova su įsivaizduojamu priešininku

Keiko - amžius, praeities apmąstymas (taip apibūdinimas sąmonės lavinimas senuosiuose tradiciniuose japonų kovų menuose);

Keri-Waza - kojų technika;

Ki - vidinė energija;

Kiai - kovos šūksnis;

Kihaku - kovos dvasia, dvasinė energija;

Kihon - pagrindas, bazinės technikos;

Kime - šokinis visų raumenų įtempimas technikos pabaigoje, fizinės ir psichinės energijos koncentracja (technika be kime nelaikoma gera karate technika);

Kohai -pažengęs jaunesnysis mokinys;

Kokyu – kvėpavimas;

Kyoshi - mokytojas, ekspertas Budo mokyklose;

Kyu – mokinio laipsnis (spalvotas diržas);

Kyudan - diržų lygių sistema;

Kumite – kova;

Makiwara - suvynioti šiaudai, skirti smūgiuoti;

Mondo - pokalbis tarp mokytojo ir mokinio;

Oi-Komi - technika su žingsniu;

Omote - esminė, akivaizdi kovos meno pusė;

Okuden - technikos tobulinimo pakopa;

Oss – tradicinis karate pasisveikinimas;

Ryu – stilius, kryptis;

Sempai - pažengęs vyresnysis mokinys;

Sensei - Mokytojas, Meistras;

Sentei-Kata - iš duotos katų grupės išsirinkta kata;

Seppuku - savižudybė persipjaunant pilvą;

Siudzin – Karate meistras;

Shiai-Kumite - kumite varžybos;

Shihan/Hanshi - didysis meistras, dvasinis budo;

Shitei-Kata - privaloma kata;

Shizentai - natūrali stovėsena;

Sho – mažas;

Shotokan - karate stilius;

Shu-Ha-Ri - trys pakopos nuo mokinio iki meistro;

Tachikata - stovėsena;

Tameshiwari - kietų daiktų laužymas;

Te-Waza - plaštakų technika;

Tobi-Waza - šuolių technika;

Tode - technika iš Kinijos, senasis Karate-do pavadinimas;

Tokui-Kata - pasirinkta asmeninė kata, laisva kata.

Tori – atakuojantis;

Tsuki - smūgis kumsčiu;

Tsuki-Waza - smūgių technika;

Ude-Waza - rankų technika;

Uke – gynyba;

Uke-Waza - blokų technika;

Wa - vidinė harmonija;

Yomi – nuojauta;

Waza – technika;

Zanchin - atidumas, pasiruošimas, dvasinė būsena.

Pagrindinės tarties taisyklės

Ch – tš;

Ei – ė;

H - tarp h ir ch;

J – dž;

R - gomurinis r;

Sh – š;

Y – j;

Z – ts;

U - dažnai tariama neaiškiai arba iš viso netariama (pvz.,”shuto” tariama “shto”), ae, ei, ue, ai, ou, au tariamos atskirai (pvz., “mae-geri” tariama “ma-e-geri”), tt, tch - tariami abu priebalsiai (pvz., “yatta” tariama “yat-ta”).

Varžybų metu naudojami terminai

Ai uchi - ataka vienu metu;

Aka – raudona;

Aka no kachi - pergalė raudonam;

Atatta - pataikymas, per didelis kontaktas;

Atenai yo ni - įspėjimas už kontaktą;

Ato Shibaraku - 30 sekundžių iki kovos pabaigos;

Chui - įspėjimas, dėmesys;

Enchosen - kovos pratęsimas;

Fukushin - šoniniai teisėjai;

Hansoku Chui - įspėjimas dėl nusižengimo taisyklėms;

Hansoku Make - pralaimėjimas dėl nusižengimo taisyklėms;

Hikiwake – lygiosios;

Ippon - vienas taškas;

Jogai Chui - įspėjimas išžengus iš aikštelės;

Kiken – pasidavimas;

Make – pralaimėjimas;

Moto no ichi - grįžti į pradinę poziciją;

Mubobi – neatsargumas;

Nuketa – netiksli ataka, nepataikyta;

Shiai – varžybos;

Shikkaku – diskvalifikacija;

Shinpan - arbitras;

Shiro – baltas;

Shiro no kachi - pergalė shiro;

Shobu - kovos ginčas;

Shushin - pagrindinis teisėjas;

Tsuzukete – tęsti;

Wazaari – pranašumas 4 taškais. 

Komandos

Dza-Rei – pasisveikinimas sėdint;

Yame - stop, baigti, pabaiga;

Yoi – pasiruošti, užimti pasiruošimo poziciją;

Hajime - pradžia, pradėti;

Hantai - pakeisti puses;

Hi - taip, supratau;

Kamaete - užimti kovos poziciją;

Kurikai – pasikeisti vietomis;

Mawatte – apsisukti 180 laipsnių kampu;

Mokuso – meditacija;

Mokuso Yame - meditacijos pabaiga;

Mokumate – išsirikiuoti;

Oss - pasisveikinimo žodelis;

Otagai ni Rei - pasveikinimas kartu besitreniruojančių;

Rei - pasisveikinimas;

Ritsu-Rei – ritualinis pasisveikinimas;

Sei Kiai – atlikti techniką su kovos riksmu;

Seiza - atsiklaupti ir atsisėsti ant kelių;

Sensei ni Rei - Meistro pasveikinimas;

Shinpan ni Rei - teisėjų pasveikinimas;

Shomen - priekinė pusė;

Shomen ni Rei - pasisveikinimas į priekį;

Tsuzukete – tęskite.

Pagrindinės tarties taisyklės

Ch – tš;

Ei – ė;

H - tarp h ir ch;

J – dž;

R - gomurinis r;

Sh – š;

Y – j;

Z – ts;

U dažnai tariama neaiškiai arba iš viso netariama (pvz.,”shuto” tariama “shto”), ae, ei, ue, ai, ou, au tariamos atskirai (pvz., “mae-geri” tariama “ma-e-geri”), tt, tch - tariami abu priebalsiai (pvz., “yatta” tariama “yat-ta”).

Stovėsenos (Dachi waza)

Dachi – stovėsena;

Fudo Dachi - tvirta stovėsena. Viena pėda pasukta 45^o laipsnių kampu, o kita dviejų žingsnių atstumu priekyje, kulnas pakeltas;

Hangetsu Dachi - pusmėnulio formos stovėsena. Pėdos - kaip Zenkutsu Dachi, keliai pasukti į vidų kaip Sanchin Dachi;

Heiko Dachi - pėdos lygiagrečiai, pečių plotyje;

Heisoku Dachi - pėdos suglaustos;

Kake dachi - fragmentinė stovėsena. Kojų pėdos sukryžiuotos, keliai pusiau sulenkti. galinės kojos kulnas pakeltas;

Kiba dachi – “raitelio” stovėsena. Kojų pėdos vienoje linijoje, lygiagrečiai. Atstumas tarp pėdų - dvigubas pečių plotis. Kūno svoris tolygiai paskirstytas ant abiejų kojų, keliai sulenkti;

Kokutsu dachi - pėdos sudaro 90 laipsnių kampą, keliai sulenkti. Priekinė koja - vienoje linijoje su galinės kojos kulnu per dvigubą pečių plotį. 70 proc. kūno svorio perkela galinei kojai;

Migi Ashi Dachi - judėjimas dešine koja į priekį;

Moro Ashi Dachi - stovėsena pastačius pėdą į priekį;

Musubi Dachi - stovėsena suglaustais kulnais, pirštai į šalis;

Sanchin Dachi - „smėlio laikrodžio“ stovėsena. Pėdos sudaro 45 laipsnių kampą, pirštai ir keliai pasukti į vidų. Galinės kojos pirštai ir priekinės pėdos kulnas yra vienoje linijoje;

Teiji dachi - pėdos sudaro “T” raidę. Atstumas tarp jų – ~ 30 cm. Kūno svoris tolygiai;

Yoi Dachi - pasirengiamoji stovėsena;

Zenkutsu Dachi – stovėsena palinkus į priekį. Kojų pėdos pečių plotyje, sudaro 30 laipsnių kampą. Atstumas tarp jų - 80 cm. 60-70 procentų kūno svorio perkelta priekinei kojai.

Blokų technika (Uke waza)

Age-uke - blokas nuo smūgio į galvą;

Ashi-uke-waza - blokų kojomis technika;

Empi-uke - gynyba alkūnėmis, naudojama ginantis nuo atakų į krūtinės sritį;

Hiji Uke - blokas alkūne;

Jodan Uke - viršutinis blokas;

Juji Uke - blokas sukryžiavus rankas;

Kake Uke - kablio formos blokas;

Koken Uke - blokas riešu;

Mawashi Uke - blokas ratu;

Morote Chudan Uchi Uke - vidurinis blokas abiem rankomis;

Seiken-Juji-Uke - kryžminis blokas;

Shuto Uke - blokas arba smūgis delno briauna;

Uke – gynyba.

Smūgių rankomis technika (Tsuki waza)

Gyaku tsuki - smūgis ranka atgal;

Haisho - smūgis išorine delno puse;

Hiraken Tsuki – staigus smūgis riešu;

Yohon-Nukite - smūgis pirštais į kaklo sritį;

Jun Tsuki - smūgis ranka į šalį;

Kizami tsuki – smūgis kumščiu į priekį;

Morote Tsuki - smūgis dviem kumščiais;

Nichon-Nukite - smūgis pirštais į akių sritį;

Oi Tsuki - smūgis kumščiu einant į priekį;

Oroshi-Hiji-Ate - staigus smūgis alkūne;

Shita Tsuki - žemas smūgis ranka;

Shotei-Uchi – staigus kryžminis smūgis;

Tate Tsuki - smūgis vertikaliai kumščiu;

Tsuki – smūgis;

Tsukino No - kata pavadinimas (smūgių kata);

Uraken-Hizo Uchi - smūgis į blužnį siekiant pargriauti.

Smūgių kojomis technika (Geri waza)

Geri – spirti;

Hiza geri - smūgis keliu;

Hiza Ganmen Geri - smūgis keliu į veidą;

Mae-Hiza Geri - smūgis keliu į pilvą;

Mawashi-Hiza Geri - smūgis keliu su posūkiu;

Kansetsu Geri - smūgis į sąnario sritį;

Kin Geri - smūgis į paslėpsnius;

Maegeri - spyris į priekį;

Mawashigeri - spyris lanku;

Tobi Mae Geri - spyris į priekį šuolio metu;

Ushiro Geri - spyris atgal;

Yoko Geri Keage - spyris į šoną pakylant kūnu;

Yoko tobi geri - spyris į šoną šuolio metu;

Yoko Geri - spyris į šoną.

Atakų lygiai ir kryptys

Age - aukštyn, kylantis į viršų;

Chudan - vidurinis atakos lygis (nuo diržo iki kaklo);

Gedan - apatinis atakų lygis (nuo pėdų iki diržo);

Happo, Kuruma - visomis kryptimis;

Hidari - kairė pusė;

Jodan - viršutinis atakų lygis (kaklas ir galva);

Mae - į priekį;

Mawashi - apvalus, pusratis;

Migi – dešinė pusė;

Omote - ant jo;

Otoshi – žemyn;

Shimoseki – apačia;

Shita - po juo;

Soto - išorinis;

Tate - vertikaliai;

Uchi - į vidų;

Ura - išvirkščioji pusė, priešingas;

Ushiro – atgal;

Yoko - į šoną, šoninis.

Pagrindinės tarties taisyklės

Ch – tš;

Ei – ė;

H - tarp h ir ch;

J – dž;

R - gomurinis r;

Sh – š;

Y – j;

Z – ts;

U dažnai tariama neaiškiai arba iš viso netariama (pvz.,”shuto” tariama “shto”), ae, ei, ue, ai, ou, au tariamos atskirai (pvz., “mae-geri” tariama “ma-e-geri”), tt, tch - tariami abu priebalsiai (pvz., “yatta” tariama “yat-ta”).

Skaičiavimas

Ichi- vienas;

Ni - du;

San - trys;

Shi - keturi;

Go - penki;

Roku - šeši;

Shichi - septyni;

Hachi - aštuoni;

Ku - devyni;

Ju – dešimt.

 

Ippon - vienas smūgis;

Nihon - du smūgiai;

Sanbon - trys smūgiai;

Yohon - keturi smūgiai;

Gohon - penki smūgiai.

Pagrindinės tarties taisyklės

Ch – tš;

Ei – ė;

H - tarp h ir ch;

J – dž;

R - gomurinis r;

Sh – š;

Y – j;

Z – ts;

U dažnai tariama neaiškiai arba iš viso netariama (pvz.,”shuto” tariama “shto”), ae, ei, ue, ai, ou, au tariamos atskirai (pvz., “mae-geri” tariama “ma-e-geri”), tt, tch - tariami abu priebalsiai (pvz., “yatta” tariama “yat-ta”).